- Apie kaimą Lazdijų rajone skaitykite Jezdas (Lazdijai).
Jezdas (pers. يزد = Yazd) – miestas centriniame Irane, oazėje ties Dešte Keviro ir Dešte Luto dykumų sandūra, tarpukalnių slėnyje. Jezdo provincijos sostinė. Virš 430 tūkst. gyventojų. Svarbus transporto mazgas.
Tekstilės, maisto, elektronikos, kabelių gamybos pramonė. Tradicinė persiškų kilimų gamyba, šilkininkystė ir šilko verpimas, tradicinių konditerinių gaminių gamyba, keramika, juvelyrika. Netoli Jezdo išgaunama polimetalų rūda[1].
Paveldas
Miestas turtingas savo unikalia architektūra. Dėl regiono sausringumo čia įrengta viena didžiausių kanatų (vandentiekio) sistemų pasaulyje. Daugelyje pastatų įrengtos taip vadinamos „vėjo gaudyklės“, tiekiančios vėsesnį orą karštomis dienomis. Jezde išlikę jachčalai – senoviniai kūginiai šaldytuvai, kuriuose buvo saugomas ledas, atgabentas iš kalnų. Jezdas yra Irano zoroastrizmo centras, mieste yra ugnies šventykla kurioje dega amžinoji ugnis nuo pat 470 m.
Svarbiausi Jezdo architektūriniai paminklai: XIV a. Didžioji mečetė su įstabia mozaika ir aukščiausiais šalyje minaretais, Mula Izmailo mečetė, šacho Tahmasbo mečetė, senovinis bazaras, Dovazdeho Imamo (XI a.) ir dar keletas mauzoliejų, XIV a. Šamsijos medresė, vandens muziejus, rūmų, vilų kompleksai.
2017 m. istorinis Jezdo palikimas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Galerija
Istorija
Miestas žinomas nuo Medijos laikų, kuomet vadintas Isačiu. Dabartinį pavadinimą gavo nuo Sasanidų valdovo Jezdegerdo I (V a. pr.). Sasanidų laikais tai buvo zoroastrizmo centras, į kurį dar daugiau šio tikėjimo atstovų persikėlė prasidėjus Persijos islamizacijai. Dėl savo atokios padėties Jezdas išvengė daugelio Persijoje vykusių karų ir neramumų. Miestas buvo Irano sostine valdant Muzafaridams (XIV a.). Tuo metu pastatyta daugelis miesto architektūrinių paminklų.
Šaltiniai
Šilko kelio miestai |
---|
| Antiochija-Samarkandas | |  | | Samarkandas-Indija | | | Samarkandas-Ansi |
Šiaurinis kelias | | | Vidurinis kelias | | | Pietinis kelias | |
| | Ansi-Kinija | |
|
Pasaulio paveldo objektai Irane |
---|
| Šiaurės vakarų | |  | | Pietvakarių | | | Rytų | | | Visoje šalyje | | | Nematerialusis |
Radifas Irano muzikoje (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Kašane (2010) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Farse (2010) · Tazijė, ritualinis dramos menas (2010) · Pahlavani ir zurchanehų ritualai (2010) · Bachšių muzika Chorasane (2010) · Nakalis, Irano draminis pasakojimas (2011) · Tradicinės iranietiškų lendžų laivų statybos ir navigacijos technikos Persijos įlankoje (2011) · Kališujano ritualai Mašhad Ardehalyje, Kašane (2012) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis šalimis) · Čoganas - žaidimas ant arklių, lydimas muzikos ir pasakojimų (2017) · Kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, karu su Azerbaidžanu) · Dotaro gamybos ir muzikavimo menas (2019) · Piligriminės kelionės į Šv. Tado vienuolyną (2020, kartu su Armėnija) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Turkija ir Uzbekistanu) · Nacionalinė programa, skirta išsaugoti tradicinį kaligrafijos meną Irane' (2021) · Jalda (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Ūdo gamyba ir grojimas juo (2022, kartu su Sirija) · Turkmėnų stiliaus siuvinėjimo menas (2022, kartu su Turkmėnija) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Uzbekija) · Sadeh/Sada šventė (2023, kartu su Tadžikija) · Rebabo gamybos ir atlikimo menas (2024, kartu su Afganistanu, Tadžikija, Uzbekija) · Mehregano ceremonija (2024, kartu su Tadžikija) |
|